„Meditacija nenukels tavęs į kitą pasaulį, bet atskleis giliausias ir nuostabiausias pasaulio, kuriame tu jau gyveni, dimensijas.”
– Zen Master Hsing Yun
Tai gilaus, realaus darbo su savimi praktika. Tam, kad galėtume sveikti, keistis, susigrąžinti išeikvotus vidinius resursus mums neužtenka išsikalbėti, prikaupti žinių ar pradėti teisingai mąstyti. Kad augtume savo psichinėje ir dvasinėje sveikatoje, mes turime atkurti harmoningą savo proto, kūno ir sielos komunikaciją.
Sensorinės meditacijos pirmiausia ir skirtos šiai komunikacijai atkurti bei stiprinti.
-padeda pažinti savo vidinę psichinę, emocinę ir energetinę erdvę;
-padeda atkurti vidinę harmoniją;
-praplečia galimybių ribas;
-moko efektyvių savireguliacijos metodų;
-stiprina savivertę, savikliovą bei savigarbą.
Meditacijos skirtos visiems, kurie suvokia vidinio darbo vertę bei prasmę, ir nori tą daryti giliausiu įmanomu būdu. Darbas vyksta mažose grupėse, ramioje aplinkoje, – sekant švelniu vedimu.
Ne paslaptis, kad kiekvienas pagalbos būdas turi savo galimybių ribas. Kažką galima nuveikti psichologo kabinete, kažką mediko, o kartais reikia ieškoti dar neįprastesnių praktikų, jei norime būti ne tik apysveikiai, bet ir sveiki, bei laimingi. Todėl labai džiaugiuosi ,,Gyvosios psichologijos” studijos klientams galėdama rekomenduoti ne tik gydymą žodžiu, bet ir gydančias meditacines praktikas.
Sensorinių meditacijų metu žmogus mokosi įsigilinti į save ir jausti tai, ką jis iš tiesų jaučia. Mokosi pats ,,šeimininkauti” savo vidiniame pasaulyje, jį tvarkyti ir perkurti pagal savo paties poreikius. Šis gebėjimas atveria neribotas galimybes savęs pažinimui bei norimiems pokyčiams. Ir išlaisvina iš nevilties bei bejėgystės, susidūrus su tariamai nepagydomomis būsenomis, tokiomis kaip menka savivertė, depresija, psichinis išsekimas, neurotiškumas, bejausmiškumas ir panašiai.
– niekaip neranda savęs ir nežino, kas jis toks yra;
– nežino ko nori ir nesigaudo nei kaip jaučiasi, nei kodėl taip jaučiasi;
– nesijaučia savo gyvenimo šeimininku, todėl vis pakliūva į priklausomybę nuo kitų asmenų nuomonių bei vertinimų;
– nejaučia savo asmeninių ribų, todėl nuolat jaučiasi išnaudojamas ar kaip kitaip skaudinamas;
– negeba rasti savyje jokių įkvepiančių resursų, tokių kaip ramybė, meilė ar džiaugsmas;
– jaučiasi nesaugus, nestabiliai stovintis ant žemės, neturintis šaknų;
– jaučiasi išsekęs ir neturintis jėgų gyventi ar kažko norėti;
– negeba priimti savęs tokio, koks jis yra, nes tokio, koks jis yra arba nepažįsta arba nekenčia;
– neturi savęs neprievartavimo patirties, todėl net neįsivaizduoja, kaip būtų galima kažką daryti su malonumu ir atsipalaidavus;
– nepasitiki savo jausmais, todėl vadovaujasi išskirtinai protu, net ir tuose dalykuose, kaip artimi santykiai ar asmeninių norų formulavimas;
– turi polinkį meluoti sau apie save, todėl gyvena iliuzijose ir nuolatiniame netikrume.
Sensorinės meditacijos metu žmogus tiesioginiu būdu kaupia visai kitokias patirtis, dažnai netgi priešingas iki šiol turėtoms. Remiantis šiais naujais patyrimais, psichika sėkmingai perkuria turimus įsitikinimus ir metų metais naudotus gyvenimo scenarijus.
Toks sveikimo procesas yra lengvas ir malonus, netgi galima būtų sakyti, ekologiškas. O rezultatai nevienadieniai. Vienintelis trūkumas – meditacijų praktikavimui reikalinga disciplina ir pastovumas, nes pokyčiai neištinka kartą kitą pabandžius.
Lina Dirmotė
Psichologė psichoterapeutė
,,Gyvosios psichologijos” studijos įkūrėja
,,Mokytis medituoti, vadinasi, laipsniškai laisvėti iš įprasto širdies kietumo, proto stingulio ir atbukimo, dingsties būti išdidžiam ir paprastos tikrovės nepriėmimo ar priešinimosi konkretiems Dievo valios reikalavimams.”
– Thomas Merton
(Kontempliatyvioji malda. 87 p.)