Gali būti taip, kad sulig gimimu mes gauname tokį privalomų darbų sąrašą su tuščia grafa varnelėms susidėti: pabaigti mokyklą, įstoti į aukštąją, sukurti šeimą, padaryti karjerą, t.y. patenkinti mamos lūkesčius, tėčio lūkesčius, klasės auklėtojos lūkesčius; draugų (kaimynų, partijos, tėvynės) lūkesčius…
Dar yra grafos: būti geram, padėti vargšams, klausyti vyresnių ir panašios.
Apie tą “padėti vargšams” ir noriu kiek labiau išsiplėsti. Šį kartą rašysiu iš pagalbos prašančiojo pusės…
Atrodytų, padėti žmonėms misiją nešančiųjų vis daugėja, o savo pagalbą siūlančiųjų nors vežimu vežk, bet kai tos pagalbos prireikia iš tiesų, turime maždaug tokį vaizdelį:
Užtenka tik užsiminti, kad nerandi darbo ar sergi neaišku kuo, kaip staiga pašnekovas vienu mirktelėjimu užklijuoja tau vargšo etiketę ir imasi ,,padėti“. Gausiu srautu ima piltis patarimai ir pasakojimai apie tai ,,kaip man taip buvo…“, moralai ,,nereikėjo taip daryti…“ ir pamokymai. Ir būtinai nuskamba tas klausimas – ,,Kuo galėčiau tau padėti?“. Ypač man patinka prie šito klausimo ,,Kuo galėčiau tau padėti?“ adaptuota veido mina: susklembti antakiai, specialus užuojautos vargstantiems žvilgsnis a la Motina Teresė ir į rūpestingą brūkšnį sučiauptos lūpos. Ir jei prieš pokalbį dar nesijautei visišku nabagu, tai po susitikimo su ,,padėti žmonėms“ misiją nešančiuoju, būtinai pasijusi vargšiausiu iš vargšų: neįgaliu, neišmanančiu, beviltišku.
Iliustracijai visiškai realus pokalbis:
Dabar įsivaizduokime, kad tokį klausimą ,,Kuo galiu tau padėti?“ aš užduodu sunkiai segančiam ar gilioj emocinėj skylėj sėdinčiam žmogui. Pati esu sunkiai ir ilgai sirgusi ir esu gilioj emocinėj skylėj sėdėjusi, todėl žinau, koks ,,malonumas“ apima, kai rūpesčio raukšlėmis išvagotas geradėjo veidas palinksta virš tavęs su klausimu: ,,Kuo tau galėčiau padėti?“. ,,Eik tu su ta savo pagalba…“ – tiesiog norisi jį kur nors pasiųsti. Tik nėra tiek sveikatos, kad galėtum paaiškinti kodėl taip norisi.
Bet galiu paaiškinti dabar… Kai tos pagalbos taip mirtinai nebereikia.
Kiek teko pastebėti, paprastai, tokius klausimus užduoda žmonės itin besistengiantys dėl pliusiuko grafoje ,,padėti vargšams“. Jie atidžiai seka, kam kas blogesnio darosi ir kaip koks gailestingumo ir atjautos įsikūnijimas, savo dideliam džiaugsmui staiga aptinka tave! Bejėgį, sergantį. Bingo! Misija ,,ligonį pagydyk“ tampa įmanoma. Atbėga tuomet ir užduoda tą savo kodinį geradėjo klausimą, į kurį neįmanoma atsakyti. Negavę atsakymo, pa-apgailestauja: ,,Nu tu matai, nepriima žmogus mano pagalbos“, bet pliusiuką užsideda. Daugiau jam nieko ir nereikėjo: pasiūliau-atsisakė – geradėjo misija baigta.
Būtent dėl tokio sintetinio motyvo, pareiškimas ,,noriu tau padėti“ ir yra toks atstumiantis. Net jei pagalbos iš tiesų labai reikia. Šiaip tai, būtent tuomet, kai tos pagalbos iš tiesų labai reikia, taip labai ir jaučiasi, kada žmogus nuoširdžiai nori padėti, o kada dėl pliusiuko. Ir jei tik ,,dėl pliusiuko“, tai čia ne tas žmogus, kuris apsidžiaugs išgirdęs: ,,Taip, labai prašau, padėk man“:
Pagalbos alkstantis visuomet žino, ko konkrečiai jam reikia ir dažniausiai tai būna labai paprasti, netgi visai buitiniai dalykai. Tik bėda ta, kad pagalbą siūlantys visaip kaip vengia ką nors konkretaus išgirsti. Pavyzdžius, ko konkrečiai reikia žmogui, kai jam reikia pagalbos, surašiau išskirtinai iš savo asmeninės patirties. Ir lygiai iš tos pačios patirties galiu pasidalinti pavyzdžiais, kokios pagalbos sulaukiau:
O juk, norintiems padėti aiškiai parašyta: alkstantį pamaitinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ligonį aplankyti (evangelija pagal Matą). Čia neparašyta: ligonį pamokyk gyventi, alkstantį užjausk, nuogą paauklėk… Negi taip sunku susigaudyti? Viskas daug paprasčiau su ta pagalba žmonėms galėtų būti, jei tik iš tiesų norėtųsi…
“Visos visuomenėje egzistuojančios taisyklės, normos ir kriterijai skatina kuo daugiau laimėti kitų žmonių sąskaita” , – sako dvasinis mokytojas O. M. Aivenhov. Silpnų, sergančių žmonių sąskaita galime laimėti tikrai ne mažai taip labai mūsų puikybei reikalingų taškų, patvirtinančių mūsų kaip geradario statusą. Užtenka brūkštelėti kokią žinutę: ,,Man labai tavęs gaila, labai norėčiau tau kuo nors padėti. Jei ką, skambink, kuo galėsiu, tuo padėsiu.“, – ir taškas laimėtas.
Visiems, labai norintiems padėti, drįsčiau patarti. Jei iš tiesų norite padėti ir jei iš tiesų galite padėti, tai tiesiog imkite ir padėkite, be jokių kontrolinių klausimų: ,,kuo tau galėčiau padėti“; ,,kaip galėčiau…“; ,,ar galėčiau…“; ,,jei tik tu leistum…“. Jei jau žmogus tau pranešė apie savo bėdą, tai tas ,,jei ką, skambink“ jau dabar ir yra. Jau dabar žmogus tau ir ,,skambina“. Ir nereikia laukti dar kokių nors specialių paprašymų.
Tiesiog imk ir padėk: pabūk, išvirk, išplauk, išklausyk, nušluostyk, nupirk, pagirdyk, paskaityk, pamaitink, aprenk, palydėk, patylėk…
Tik nereikia patarinėti, raginti, auklėti, moralizuoti, mokyti, gailėti, – nes tai nėra pagalba. Jei tik taip pavyksta suvokti ,,pagalbą žmonėms“ – geriau dar kartą pergalvoti savo misiją Žemėje. O savo intervencijas į kito žmogaus gyvenimą geriau būtų vadinti kokiu tai kitu žodžiu.