NARCIZINIS BURBULAS

Prasideda viskas lyg pasakoje. Tą lemtingą dieną tu sutinki savo svajonę: tobulą vyrą arba tobulą moterį. Ir kai šis išskirtinis žmogus ima rodyti tau išskirtinį dėmesį, paskandindamas komplimentų, besąlyginio žavėjimosi bei visapusiško supratingumo jūroje, – tu dovanoji jam savo širdį. Amžiams… 

Baigiasi ši pasaka nebe taip žaviai. Paprastai, anksčiau ar vėliau, tavo mylimasis tavimi nusivilia. Tuomet pasipila kaltinimai: ,,Tu mane apgavai.“, ,,Aš tavimi taip tikėjau, o tu…“, ,,Negalvojau, kad tu gali taip pasielgti…“. 

Kad garbinimo fazė persiristų į nusivylimą net nereikia padaryti didelio nusikaltimo. Nusivylimas gali ištikti ir dėl to, kad ne laiku uždavei netinkamą klausimą; nepadavei cukraus taip skubiai ir taip mandagiai kaip iš tavęs buvo tikimasi ar tiesiog neatrodei laimingas (-a), kai tau buvo įteikta ypatingo reikšmingumo dovana. 

Jeigu kam teko patirti, ką reiškia atsidurti tokioje garbinimo-niekinimo karuselėje, galite būti tikri, jums teko garbė pažinti narcizinę asmenybę, jei ir ne pačią patologiškiausią, bet bent jau vieną iš tų, kurioms būdinga tokia narcisistinė gynyba. Nuo ko tie žmonės ginasi? Pirmiausia, tai nuo gėdos, tiksliau, nuo baimės būti sugėdinti…

Vengdami skausmo, kurį sukelia gėda, kai kurie žmonės slepiasi savo pačių susikurtuose psichologinės gynybos burbuluose. Burbulas ,,pagaminamas“ iš įvaizdžio, regalijų, reikšmingų vaidmenų, išskirtinės ideologijos ar dar kokių kitų ypatingumo aksesuarų. Po asmenybės ypatingumą reprezentuojančiu burbulu paslepiama tikroji, narcizo manymu, gėdingoji savastis, kuri yra netobula, negraži, neprotinga, neturtinga ir aišku, kad neverta meilės. 

Burbulai, paprastai, būna gražūs, ypatingi, nors ir tušti. Kuo didesnis burbulas – tuo daugiau jame tuštumos. Moralistai sakytų tuštybės… Bet narcizinio burbulo tuštuma – tai ne tik tuštybė, ji turi ir daugiau funkcijų. 

Beorėje narcizinio burbulo erdvėje gyvena mažas išsigandęs žmogus. Baimė ir gėda, dažniausios šį žmogų kamuojančios bėdos. Jam gėda savęs, tokio, koks jis yra iš tiesų ir jis bijo, kad tokio, koks jis yra iš tiesų, jo nepamatytų kiti žmonės. Savo burbulą jis saugo labiau nei fizinį kūną. Sprogus burbului jį ištiktų mirtis. Ne fizinė, o psichologinė, asmenybinė. Todėl jie labai jautrūs kritikai. Kritika žeidžia labiausiai. Kritikos strėlės gali pradurti burbulą. Dar jis bijo nuvertinimo, bijo, kad kiti nepamanytų jog jis nėra ypatingas, todėl daro viską, kad atrodytų ypatingas. 

Narciziniame burbule besislepiantį žmogų labiausiai skaudina, jei kas nepamatęs jo ypatingumo pavadina jį paprastu, eiliniu žmogučiu. Negalima leisti, kad taip atsitiktų. 

,,Aš princas“. – jaunai merginai pasakoja narcizinis burbulas. – ,,Tu mano būsima karalienė. Todėl ir privalai atrodyti kaip karalienė. Ir elgtis privalai kaip karalienė. Nejaučiu, kad mane vertintum. Tu per mažai man dėkoji.“

Narciziniame burbule tiek daug tuštumos, kad tame burbule užsidaręs žmogus tampa tarsi ne-esančiu. Tuštuma jį saugo, nujautrina, bet ir padaro emociškai negyvu. Todėl juos ir kaltina empatijos stoka. Nereikėtų tuo stebėtis. Per storą beorės erdvės sieną tikrai sunku pajausti, kas vyksta už burbulo ribų. Pabandykite užsidaryti akvariume! Viduje burbulo gyvenantys, gali tik ginti savo burbulus nuo sunaikinimo (tyčinio ar netyčinio) ir bandyti jame išgyventi, kabindamiesi į anapus burbulo likusius gyvus žmones, kaip į deguonies tiekėjus. 

Matote mane?! Patvirtinkite, kad aš esu! Ir kas aš esu – taip pat patvirtinkite.

Patvirtinkite, kad aš ypatingas!

Duokite man meilės, jausmų, plokite man ir sakykite, koks aš nuostabus. Ir net nebandykite sugėdinti. Nebandykite sakyti, kad aš paprastas ar net menkavertis. Ir net nebandykite manęs palikti. Aš už save neatsakau. Aš keršysiu.

Vidinis narcizo paveikslas, jo naudojamos išlikimo taktikos ir tikrieji jų elgesio motyvai išryškėja tik ilgos terapijos pasekoje. ,,Eilinis“ narcizas (atsiprašau, jie nebūna ,,eiliniai“) savęs taip gerai nepažįsta ir, būdamas nujautrintas savosios tuštumos, stiprių vidinių konfliktų neišgyvena. Paprastai, su juo viskas visada yra Ok. Jei ir kyla kokios problemos, tai tik dėl kaltės tų kitų, kurie netinkamai atlieka jo Ego tęsinių funkcijas. 

Narciziniuose burbuluose gyvenančius vadina įsimylėjusiais save, egoistais arba tiesiog narcizais. Juos rūšiuoja į grupes ir pogrupius. Vardija skiriamuosius bruožus ir bando rasti patikimiausius jų demaskavimo būdus, kad neduok Dieve, nepakliūti į jų tinklus. Virtuali erdvė pilna patarimų:

,,5 būdai kaip atpažinti narcizą per pirmą pasimatymą.“

,,Kaip apsiginti nuo narcizinių manipuliacijų?“ “

,,Kaip pasveikti po santykių su narcizu?“

Apie žmones, vadinamus narcizais galima rasti be galo daug informacijos: kaip su jais būti / nebūti / susidoroti / pabėgti / demaskuoti. Bet nereikėtų tiek daug vargti, jei visas savo pastangas nukreiptume ne į narcizų pažinimą, o į savivoką. 

Tuomet nebūtų jokios reikšmės, ar jis(ji) narcizas, ar ne narcizas, grandiozinis ar psichopatinis, slaptas ar atviras. Ar jam būdingi visi 7 simptomai,  ar tik du-trys. Kai aiškiai jauti, kaip tu šalia to žmogaus  jautiesi; kai neapsimeti, kad nejauti, to, ką jauti; kai nebandai sau meluoti; kai nesistengi nieko pateisinti ar pritempti, – nebereikia jokių diagnozių. 

Kad ir kiek apie narcizus yra prirašyta, vienas ryškiausių jų ypatumų – šie žmonės skleidžia labai ryškų dvasinės tuštumos ,,kvapą“. Tą galima nesunkiai pajausti vos po kelių minučių bendravimo. Už gražių žodžių ir žavios šypsenos yra tuščia. Jausmas toks pat, kaip kad gavus tuščią saldainio popierėlį. Apsidžiaugi, išvynioji, o ten nieko nėra! 

Ir jeigu nepultum savęs įtikinėti, kad gražus popierėlis irgi didelė vertybė, kiti ir to negauna, tai nekiltų jokios grėsmės pakliūti į narcizines manipuliacijas. Nereikėtų spęsti jiems demaskavimo spąstų ar atsivertus DSM (The Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) ieškoti tipinių simptomų, kurių gali ir nerasti, nes narcizas narcizui nelygus. 

Užtenka jausti, ką jauti. Ir tave užplūdusi emocinė frustracija po ,,nuostabaus“ pasimatymo kaip mat praneš apie sutikto žmogaus narcizines bėdas. 

Narcizai moka apkerėti žmonių protus, bet jie nesugeba paliesti širdies. Į savo širdis žmonės juos įsileidžia patys, saviįtaigos būdu. Jei jie to nedarytų, proto apžavai greitai išsivadėtų, kaip vau įspūdis po gražių fejerverkų.

Narcizai, patys atskirti nuo savo tikrosios savasties, yra neįgalūs paliesti kito žmogaus širdies, jei tik pats žmogus jiems nepadeda, įkvėptas savų kompleksų ar neadekvačių lūkesčių. ,,O, koks savimi pasitikintis, koks žavus žmogus atkreipė į mane dėmesį…“.

Narciziniame burbule gyvenantys nepasitiki savimi ir nereikia apsigauti, kad jie yra įsimylėję save. Meilė, pasitikėjimas savimi, ypatingos asmenybės charizma su narciziniame burbule gyvenančiu asmeniniu neturi nieko bendro. Jo baiminga savigyna – nėra meilė sau. O išsipūtęs ego nėra pasitikėjimas savimi. Jis save ne myli, o nekenčia. Nekenčia tikrojo savęs taip stipriai, kad mieliau įkalina save beoriame burbule ir palieka uždusti, nei rūpinasi ir globoja. Rūpinasi jis tik savo susikurto kalėjimo sienomis, kurias puošia ir vis stiprina, įsivaizduodamas kad stato neįveikiamą tvirtovę, kai iš tiesų tai tėra burbulas, pasmerktas nuolatinei grėsmei būti susprogdintu vienos taiklesnės strėlės. 

Jei nepultume, savo pačių menkavertiškumo ar savų kompleksų, vedini žavėtis narcizo ypatingumais, jei tik leistumėme sau pajausti, kas vyksta komunikuojant su narcizu, tuojau pat aptiktumėme ne tik tuštumą, bet ir sudaiktėjimo jausmą. Narcizui nereikalingi žmonės, jiems reikalingi daiktai, papildantys jo įvaizdį ir/ar tiekiantys gyvybei palaikyti reikalingą emocinį deguonį. Dar kiti žmonės jiems reikalingi dėl perkėlimo. Tuoj paaiškinsiu…

Savo vidinę bjaurastį, savo prastą nuomonę apie save, kuri kartkartėmis pasiekia jų sąmonę, – negalėdami jos ištverti – jie iškelia už savivokos ribų ir tarsi perkelia ant kito žmogaus. Geriausiai tam tinka patys artimiausi, ,,mylimieji“. Būtent jie tampa narcizinės gynybos taikiniais. 

,,Tu nieko nesugebi, pažiūrėk kaip tu atrodai, koks tavo intelektas, man gėda su tavimi kur nors nueiti, nemoki net pokalbio palaikyti…“ – tokios vidinio pasaulio pamazgos yra išpilamos ant artimiausio žmogaus galvos, kad besikaupiantys nepilnavertiškumo šlakai neišsprogdintų narcizinio burbulo iš vidaus. 

Narcizo aukai tereikia sveikos nuovokos ir nebus labai sunku susigaudyti, kas čia vyksta ir apie ką iš tiesų eina kalba. Teiginys, kad ,,tu nemoki elgtis“, narcizinės atakos atveju reiškia, kad ,,aš nemoku elgtis, bet kadangi sau to tikrai nepripažinsiu, įrodysiu tau, kad tai tu nemoki elgtis“. 

Paprastai, narziciniame burbule gyvenantys nemato kitų žmonių tokių, kokie jie yra, jie mato tik savo pačių atspindžius. Kartais žavius, kartais ne itin žavius. Todėl jie stengiasi save apsupti tik žaviais atspindžiais, ypatingais, patvirtinančiais jų pačių ypatingumą. Ir visai nesvarbu, ar tai bus daiktai, ar žmonės. Ir jei kruopščiai atrinktas atspindys nepateisina lūkesčių, narcizas labai nusivilia, netgi pyksta, kartais netgi labai pyksta. Ir visada turi labai daug pretenzijų… Dėl jo orumo neatitinkančių paslaugų kokybės, dėl nekomfortiško aptarnavimo, dėl nepagarbaus elgesio ir panašiai.

Nėra sunku pajausti, kaip kažkam tampi reikalingu daiktu. Tavęs sudaiktinimą gali suvokti iš mandagaus ar ne visai mandagaus noro tave perdaryti, patobulinti, lengvos ,,draugiškos“ kritikos, vėliau jau ne tokios draugiškos kritikos, neretai peraugančios į smerkimą ar niekinimą; iš noro tave izoliuoti nuo tavo aplinkos; iš tavo poreikių ar jausmų nepaisymo. 

Jeigu vis dar tęsi bendravimą, gali tekti pajausti, kaip tampi svetimo menkavertiškumo nešiotoju, šiukšlių kibiru ar kito žmogaus negražiosios pusės veidrodžiu. Tokios ,,ypatingos pareigos“ atitenka žmogui, linkusiam likti santykiuose, nepaisant švelnesnių įspėjimų. Tuomet jau gali matyti, kaip tavo paties nuomonė apie save menksta, savivertė nyksta, o asmenybė pilkėja ir traukiasi. Keičiasi ir tavo elgesys, ko iš tiesų jau sunku nepastebėti: pradedi tarnauti ,,mylimam“ žmogui, stengiesi įtikti, patikti, atitikti, prisitaikyti. Ir tokio tavo elgesio motyvas jau ne meilė, o baimė. 

Santykiuose su narcizais privaloma jausti! Jei nejausi, žodžiai ir intelektualios manipuliacijos apsuks tavo savęs suvokimą aukštyn kojomis ir patikėsi tuo, kuo sveiko proto būdamas apie save net nepagalvotum. Pradėsi manyti, kad esi menkas, bjaurus, apgailėtinas tvarinys, kurį šis nuostabus žmogus – tik iš savo kilnaus gailestingumo vis dar su tavimi gyvenantis – vos vos begali pakęsti.

Jei tik leistum sau jausti, tai santykiuose su narcizu pirmiausia pajausi tuštumą: jo žodžiuose, veiksmuose, net jausmuose, apie kuriuos tau yra pasakojama. Antra, pasijusi daiktu, o trečia neišvengiamai jausi nuo to asmens sklindančią grėsmę, kad ir labai lengvą, vos vos apčiuopiamą, bet jei tik įsiklausytum į save, išgirstum atkaklų raginimą bėgti. 

Mano atsakymas, kaip apsisaugoti nuo narcizinių pinklių – jausti, ką jauti!

Nesvarbu diagnozė. Diagnozę galima prilipdyti bet kam, net ir sau. Simptomų gali ir neatpažinti. Daug svarbiau, išmokti stebėti save. Kaip aš šalia to žmogaus jaučiuosi? Kaip jo elgesys veikia mane? Ar aš šalia jo jaučiuosi vis mažiau vertingas, vis prastesnis, vis niekingesnis? Ar aš jo bijau? Ar atvirkščiai… 

Geriausias diagnostikos specialistas yra jūsų intuicija. 

Narcizinė nebūtis, jo tuštuma, kol dar nespėjai įsimylėti, jaučiasi labai aiškiai. Jei vis tik nesijaučia, apie ją galima sužinoti ir dar paprastesniu būdu. (Dabar nuliūdinsiu visus ypatinguosius…). Buvimas su besislepiančiais narciziniuose burbuluose yra be galo nuobodus. Jame nėra jausmo, širdies, todėl kad ir apie ką kalbėtum su tokiu žmogumi, jausiesi taip, tarsi būtum slopinamas nepakeliamo nuobodulio, neretai apima netgi mieguistumas, ima kamuoti žiovulys. Ir nors narcizinėms asmenybėms priskiriami žavių, charizmatiškų asmenybių apibūdinimai, tiesa ta, kad bet koks bandymas užmegzti artimesnį ryšį su šiuo žmogumi baigiasi niekuo. Tuštuma.

Taigi, jausk ką jauti ir pasikliauk savo pojūčiais. Jei tau darosi nuobodu ir jauti slopinančią atmosferą, kuri dingsta vos tik tas ypatingas žmogus palieka tavo asmeninę erdvę, – nemeluok sau, kad tau pasisekė ir sutikai įdomų (protingą, supratingą, žavų, vertingą, mielą…) žmogų. 

Žinok, kad sutikai žmogų kuris tik atrodo kaip įdomus (protingas, supratingas, žavus, vertingas, mielas…).

 

– Lina Dirmotė

Rekomenduojame skaityti

0
    Krepšelis
    Krepšelis tuščiasĮ parduotuvę
    -->