,,Jausmai pripildo daiktus esmės“ arba apie santykį su savo jausmais

2021-03-21
Autorė: Lina Dirmotė

Robert Wright knygos ,,Kodėl budizmas yra pagrįstas?“ (2019) autorius, kurio citatą pasirinkau savo tekstui pavadinti, kelia daugumai aktualius klausimus: ,,Ar mūsų jausmai yra apgaulingi? Ar tikri? Ar vieni jų apgaulingi, o kiti tikri? Ir kurie yra kurie?”

Terapijoje ir ne tik, žmonės savęs klausia to paties. Jie suvokia, kad jausti yra svarbu, kad ,,jausmai pripildo daiktus esmės” , suteikdami gyvenimui skonio ir spalvų, bet kamuojasi negalėdami atskirti, kuriais jausmais galima pasikliauti, o kuriuos reikia ,,gydyti” ar net ignoruoti. 

Dažniausiai santykyje su savo jausmus žmonės taiko kelias tipines strategijas:

  • visus jausmus, kaip neaiškius ir nepatikimus patarėjus, slopina ir vadovaujasi išskirtinai racionaliais proto argumentais;
  • remiasi tik neigiamais jausmais, kaip ,,tikrais”, nes šviesūs ir malonūs išgyvenimai yra naivūs.
  • remiasi tik teigiamais jausmais, kaip ,,tikrais”, nes jausti blogus jausmus negražu. 
  • nuolat blaškosi tarp ,,širdies” ir ,,proto”, tai vieną, tai kitą instituciją iškeldami kaip prioritetinę.

Visos šios, iš esmės niekur nevedančios strategijos, liudija jog daugumai žmonių vis dar keblu susivokti ne tik, ką iš tiesų jaučia, bet ir ką su tuo, ką jaučia, turi daryti. 
Jau minėtas jausmų logikos tyrinėtojas Robert‘as Wright‘as taip formuluoja savo atsakymą į žmonių protams sumaištį keliančius klausimus apie jausmus: 

,,Jausmuose glūdi užkoduotos nuomonės apie aplinkos dalykus. Dažniausiai šios nuomonės – apie tai ar dalykai yra naudingi (palankūs), ar žalingi (nepalankūs) jaučiančio organizmo išlikimui”. ,,Taigi galėtume sakyti, kad jausmai yra tikri, jei juose užkoduotos nuomonės yra teisingos – jeigu tarkim, dalykai, prie kurių jie traukia organizmą, yra išties jam naudingi, arba dalykai, kurių jie skatina organizmą vengti, iš tikrųjų yra jam žalingi. Ir galėtume tvirtinti, kad jausmai yra apgaulingi arba galbūt iliuziniai, jeigu jie organizmą klaidina  – jei organizmo pasidavimas jausmams veda į dalykus, kurie jam kenkia”.

Paprastai kalbant, mums reikėtų pasitikėti tais jausmais, kurie nuveda prie mums naudingų dalykų, o nepasitikėti tais, kurie nuveda į žalingus. Tarkim, žmogus jaučia neapykantą sportui, sportininkams, ir viskam kas susiję su prievartiniu savo kūno judinimu. Ar jo jausmas tikras? Ir remdamasis juo, ar jis turėtų vengti sporto ir sporto salių? 
Kitas pilietis, tarkim, jaučia malonumą vakarais gurkšnodamas ,,tauriuosius“ gėrimus, mėgaujasi atsipalaidavimo palaima ir kas vakarą laukia tos ypatingos akimirkos, kai galės jaukiai išsitiesti savo mylimame fotelyje su taure rankose. Ar jo teigiami jausmai ir pojūčiai tikri? Ar jam reikėtų tą daryti kuo dažniau, nes jo organizmą tas traukia? 

Mano pavyzdžiai nėra sudėtingi, nes mes aiškiai žinome: šiuose jausmuose ,,užkoduotos nuomonės” yra neteisingos. Sportuoti yra sveika, o piknaudžiauti alkoholiu – nesveika. 
Bet ką daryti, jei tos tiesos, kuriomis remiantis galėtume vertinti savo jausmų teisingumą, nelabai aiškios? 
Ir ką daryti, jei žmogus net nesugeba suvokti, ką jis iš tiesų jaučia? Neatsirenka, traukia jį tas dalykas ar atstumia? O gal ir traukia, ir atstumia vienu metu? Tai kuo tuomet remtis?
Ar man, kaip evoliucinės grandinės viršūnėje atsidūrusiam organizmui, naudinga likti darbo vietoje, kurioje patiriu patyčias ir jaučiuosi menkysta? Bet gaunu gerą atlyginimą ir turiu iš ko susimokėti paskolą…
Ką tokiu, kiek sudėtingesniu atveju daryti su savo jausmais? Remtis jais priimant sprendimą ir ieškoti kito darbo ar ignoruoti kaip su realybe nieko bendro neturinčią nesąmonę? Apsisprendimas galutinai komplikuojasi, jei prie ,,blogų” prisideda dar ir ,,geri jausmai”: saugumas dėl ateities, pasitenkinimas prestižine pozicija darbo rinkoje… Situacija viena, jausmų daug ir įvairių. Ar nekyla ir vėl tas pats klausimas: ,,Visgi, kam tie jausmai, jei jokio aiškumo ir jokios naudos jie neatneša?“ Nuspręsti, ką daryti toliau, nepadeda. Jausti vien tik malonius jausmus neina, nes tie neigiami labai jau ryškūs. Remtis vien neigiamais taip pat negali, nes tuomet reikės ieškoti naujo darbo, kas sukelia kitus neigiamus jausmus…

Ar nėra paprasčiau, tiesiog ignoruoti viską, ką jauti, ir elgtis taip kaip dauguma – vadovautis ,,sveiku protu”?
Tikrai, taip būtų paprasčiau. Ne be reikalo tokia santykio su savo jausmais strategija viena populiariausių. Nesvarbu, ką jaučiu, elgiuosi taip, kaip reikia. Nesvarbu, kad nekenčiu sporto, vis tiek perku metinę sporto klubo narystę ir dantis sukandus kilnoju svarmenis tris kartus per savaitę. Nes taip yra teisinga!
Teisinga likti nekenčiamame darbe.
Teisinga bendrauti su toksiškais giminaičiais.
Teisinga išsaugoti santuoką su smurtaujančiu sutuoktiniu.
Teisinga ir toliau remtis moralinėmis bei vertybinėmis dogmomis, net jei iš pykčio ir nelaimingumo imi nekęsti savęs ir viso pasaulio. 

Ypač teisinga viską ignoruoti meilės vardan. Nes mylėti yra teisinga! 
,,Aš jį myliu“ – sako moteris ir šiuo pareiškimu pateisina viską: savo negebėjimą apginti orumo, toleranciją psichologiniam smurtui, baimę likti vienai ir kitus ne itin patrauklius gebėjimus bei realius jausmus ,,mylimąjam“: neapykantą, pyktį, nepagarbą, baimę.
Tokiais atvejais visuomet pasitikslinu ar teisingai supratau: ,,Tu pyksti ant savo vyro, jo negerbi. Niekini jo intelektualius gebėjimus ir šaipaisi iš pomėgių. Ir tai reiškia, kad nepaisant tavo nuomonės apie jį ir atitinkamo elgesio, – vis tiek jį myli?
Buvo laikas, kai niekaip man nepavykdavo tuo patikėti. Buvau įsitikinus, kad mylintis žmogus negali vienu metu jausti ir meilės, ir neapykantos tam pačiam asmeniui. Meilės santykyje nėra vietos isteriniam rėkimui, žeminimui ir manipuliacijoms. Meilė – pagarbi, nuolanki, atlaidi, supratinga.

Ten kur prasideda smurtas – meilė baigiasi.
Buvau tuo tvirtai įsitikinus. Kol po vienos taiklios vieno išmintingo žmogaus pastabos nepradėjau abejoti. O gal tie skriaudžiamieji, nuoskaudose ir nusivylime skendintys iš tiesų vis dar myli? 

Ar gali būti, jog šalia meilės ,,telpa” viskas. Bet kas. Įvairiausi jausmai: pyktis, neapykanta, pagieža, nepagarba…

Meilė niekur nedingsta. Problema ne čia! Problema tame, jog žmonės, jausdami, jog myli, leidžia savo mylimąjam elgtis kaip tik jis pageidauja. Jei jau aš ,,aš tave myliu”, tai neturiu teisės kreipti dėmesio į tokius menkniekius kaip nepagarba, patyčios ar smurtas. O ir tie jausmai, kurie kyla bemylint, tėra ,,mano kaprizai“, ,,negebėjimas susitvarkyti su savimi“, ,,mano asmeniniai tarakonai“, ,,vaikystės traumos”, neturinčios nieko bendro su realiu asmeniu (išvardinau populiariausias frazes, kuriomis žmonės ignoruoja tai, ką iš tiesų jaučia).
Mylėti yra gražu. Jausti pyktį ir neapykantą – negražu. Todėl sprendimas kaip sau padėti, jei norėčiau būti laimingesnis ar ramesnis, įklimpsta emociniame nesusipratime. Nes tie negražūs jausmai neturi teisės būti jaučiami šalia viską nulemiančio gražiausiojo – meilės! 
Juk svarbiausia meilė?! Visa kita nesvarbu, nes ,,aš jį (ją) myliu“
Kas taip nusprendė, kad meilė tokia galinga, jog viską ištveria, užglaisto, nugali visus sunkumus ir įveikia visas kliūtis? Matyt, tas pats, kuris nusprendė, jog bet koks darbas yra vertybė, pranokstanti kitas, o bet koks sportas labai naudingas sveikatai. 
Įtariu, jog tai tas pats masinę nuomonę valdantis visažinis, kuris išmokė nesivadovauti jausmais priimant sprendimus, o jei vadovautis, tai tik tais, kurie dera prie ,,teisingo“ sprendimo.
Taip meilė tapo susvarbinta iki indulgencijos bet kokiam poelgiui. Jei jau myliu, tai visi kiti jausmai, kylantys santykyje su mylimu žmogumi yra neverti būti.
Ir tai, kad aš myliu, tuomet reiškia, jog man nesvarbu tai, kad mane muša, žemina ar skriaudžia. 

Vieno jausmo iškėlimas virš kitų žmones įkalina,  nugalina, neleidžia adekvačiai reaguoti, pakovoti už savo teises ar orumą. Ar netgi pasitraukti iš jam kenkiančios situacijos.

,,Aš myliu savo mamą“ – todėl negaliu nevažiuoti jos aplankyti, net jei žinau, kad ir vėl klausysiuosi kokia aš nevėkšla ir kokią gėdą darau visai giminei dėl to, kad iki šiol nesusiradau vyro.

Mieli mylintys, gerbiantys, pasiaukojantys, bet pikti ir nelaimingi!
Ne tik meilė, bet ir visi kiti bet kokiame santykyje ar situacijoje jums kylantys jausmai yra svarbūs, nes tik remdamiesi visais (!) jausmais, jūs galėsite priimti sprendimą, kaip elgtis toliau ar kaip sau padėti.
Tai, kad yra gražu ir labai krikščioniška mylėti savo artimą, nepaisant visų sunkumų, dar nereiškia, kad jūsų jaučiamas pyktis, nuoskaudos ir nusivylimas, yra nesvarbūs. Jūsų puoselėjama vertybė, nėra vienvaldis privilegijuotas sprendėjas. Baimė, kaltė, pyktis lygiai tokie pat svarbūs. Jeigu jau sveriate, ant svarstyklių dėkite viską. 
Ir tai, kad jūs pakeisite darbą ar atsitrauksite iš santykio, nes nebenorite jaustis bjauriai, tai dar nereiškia, kad elgiatės nebrandžiai ir egoistiškai. Tai reiškia, kad elgiatės atsižvelgdami į realią situaciją, o ne vadovaudamiesi šabloniniais įsitikinimais ar vertybėmis, iki kurių dar toli eiti. 

Grįžtant prie teksto pradžios, kur kalba ėjo apie tai, kaip atskirti tikrus jausmus nuo netikrų, dabar jau galėčiau pateikti ir savo atsakymą. 
Mes neturime tiek proto ramybės ir tiek sąmoningumo, kad jausmų tikrumą galėtume matuoti remiantis absoliučiomis tiesomis ir ,,čia ir dabar“ įvertinta nauda asmenybei ar organizmui. Bet mes galime išmokti jausti tai, ką jaučiame. Nė vieno jausmo nenuslėpdami ir neignoruodami, kaip nederančio prie asmeninės filosofinės sistemos.
Nes visi jausmai, kuriuos mes jaučiame yra tikri, ir visuose juose slypi ta tiesa, kuri šiai dienai yra mano. 

Jei aš rėkiu ant savo suaugusio sūnaus, kuris įpusėjęs ketvirtą dešimtį vis dar sėdi tėvų namuose ir žaidžia virtualius žaidimus, tai tiesa ta, kad aš ant savo sūnaus pykstu. O jei aš pykstu, tai matyt, kad turiu už ką pykti. Nepaisant to, kad pykti negražu ir aš labai myliu savo vienturtį vaikelį. Aš pykstu, ir noriu, kad galų gale jis susirastų darbą, kad neprašytų manęs pinigų savo žolei, nuo kurios kvapo mane pykina kiekvieną kartą, kai grįžtu namo po darbo. Aš noriu, kad jis gyventų atskirai, taip kaip pats išgali. Ir aš neturiu įkalbinėti savęs nejausti to, ką jaučiu, nes tėvai turi rūpintis savo vaikais ir besąlygiškai juos mylėti…
Jei aš nekenčiu važiuoti pas savo mylimą mamą kiekvieną savaitgalį tam, kad išklausyčiau jos nuomonę apie save, tai kuris jausmas tikras? Tas, kur apie meilę ir pagarbą, ar tas, kur pykstu ir bijau? Kuriuo jausmu turėčiau vadovautis, jei norėčiau, kad kažkas būtų visai kitaip, nei yra dabar?

 

Ieškodami išeities vadovaukitės pilnu, bei išsamiu savo jausmų žemėlapiu! Tokiu koks yra dabar. Žemėlapiu, kuriame jūsų meilę ir pagarbą dengia tamsūs kitų jausmų sluoksniai. 

Meilė, kuri slepiasi po baimėmis ir neapykanta, – per silpna, kad galėtumėte ja kliautis ir tikėtis, jog viskas kažkaip nušviesės savaime. Remkitės pačiu viršutiniu emociniu sluoksniu, tai jūsų tiesa šiai dienai apie tikruosius jūsų jausmus. 
Neprisiriškite prie to, kaip turėtų būti; nei prie to, kas buvo vakar. Nemeluokite sau, kad jaučiatės taip, kaip nesijaučiate. Neįsikibkite į pavadinimus ir pavidalus, nes viskas keičiasi.

,,Mes manome, kad pavadinimai ir pavidalai yra pastovūs, todėl kenčiame. Vadinasi, kentėjimo priežastis glūdi mūsų mąstyme, kuriame įpročiu virtęs prisirišimas prie pavadinimų ir pavidalų mums užgožia tikrąją pasaulio prigimtį.“  Zen Meistras Seugg Sahnas. Zen kompasas. 2006

Įsivaizduokite, jei nekreiptumėte dėmesio į dabar jaučiamą alkį, dėl to, kad vakar jau valgėte. Arba nesiautumėte žieminių batų, nes prieš pusmetį dar buvo vasara… Su savo fiziniu kūnu mes taip nesielgiame, bet įsigudriname taip elgtis su savo emocijomis bei jausmais. Ir tuomet susipainiojame, pasiklystame savo abejonėse, praprandame gebėjimą priimti sprendimus ir laisvę rinktis. Tuomet dejuojame, koks chaotiškas ir nesaugus tas pasaulis, kaip nėra kuo pasitikėti. 

Pasitikėkite savo jausmais! Visais. Ir turėsite aiškius žemėlapius su aiškiomis nuorodomis: ką rinktis, kur eiti ir ką daryti. 

,,Jaumai pripildo daiktus esmės“.

Rekomenduojame skaityti

0
    Krepšelis
    Krepšelis tuščiasĮ parduotuvę